L A P K R I T I S …

L A P K R I T I S …

 

swiece_2

 

 

Nuo lapkričio 1-sios prasideda

Vėlinių aštuondienis (Vėlinių oktava) ir baigsis lapkričio 8 d.

Galima laimėti visuotinius atlaidus mirusiesiems, jei tikintieji išpildo įprastines atlaidams gauti sąlygas:

  • Vėlinių dieną (lapkričio 2 d.) pamaldžiai aplanko bažnyčią ar viešą koplyčią ir ten sukalba ,,Tėve mūsų“ maldą ir Tikėjimo išpažinimą;

  • Vėlinių aštuondienio metu (lapkričio 1 – 8 d.) pamaldžiai aplanko kapines ir bent mintimis pasimeldžia už mirusiuosius (EI, conc. 29, § 1, 10-20).

VĖLINIŲ OKTAVOJE mūsų bažnyčioje Šv. Mišios už mirusius aukojamos:

lapkričio 1 – 7 d. 18.00 val.

lapkričio 8 d. 11.00 val.

 

 

Lapkričio 1 – oji (sekmadienis) VISI  ŠVENTIEJI

 

2

 

 VISŲ ŠVENTŲJŲ LITANIJA

 

 

Visų Šventųjų iškilmė. Tai šventieji, kurie su Kristumi yra garbėje, kurių visų draugija džiaugiasi dangus, kurių atminimą garbina dar šioje žemėje keliaujanti Bažnyčia, kad jų pavyzdžiu būtų įkvepiama, jų globa ir triumfu džiuginama, dieviškosios didybės akivaizdoje per amžius būtų vainikuojama.

Šv. Mišios aukojamos 8.00, 9.30, 11.00, 12.30 ir

Gedulinės Vėlinių Šv. Mišios 18.00 val.

Po vakarinių šv. Mišių bažnyčioje bus einama procesija.

 

Lapkričio 2 – oji (pirmadienis) – VĖLINĖS

(MALDOS UŽ MIRUSIUS DIENA)

Šv. Mišios aukojamos 8.00, 9.30, 11.00 ir 18.00 val.

Po 11.00 val. Šv. Mišių bažnyčioje bus einama procesija.

 

3

 

Šiandien prisimename mirusiuosius. Tačiau krikščioniui Vėlinės ne tik prisiminimų šventė. Juk mes, krikščionys, tikime, kad mirusieji iš tiesų gyvena Dieve, ne tik mūsų prisiminimuose. Tad lankydami kapines stenkimės ne atgaivinti prisiminimus ar skausmingus išgyvenimus, bet verčiau apmąstykime tą didelę kelionę, kurią mums visiems teks įveikti.

Tad šiandien pakalbėkime ne apie mirusiuosius, bet apie pačią mirtį, tiksliau, kaip ją supranta krikščionys.

Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį!“ (1 Kor 15, 54) Norint suprasti, kas čia kalbama, reikia tikėjimo. Turime tikėti, kad Kristus, perėjęs mirtį, amžiams ją nugalėjo.

Šventasis Raštas krikščioniškąją mirties sampratą atskleidžia dviem įvaizdžiais. Vienas iš jų – gimdymas. Visą žmonijos ir pasaulio gyvenimą Jėzus ir Paulius suvokė kaip laukimo būseną. Ją lygino su gimdančios moters skausmais („Gimdydama moteris būna prislėgta, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo“ (Jn 16, 21); „visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22)).

Mirties dieną pasibaigia ilgos dejonės ir kančios. Gimsta „naujas kūrinys“, naujas žmogus, kuriam skirta gyventi amžinai. Todėl liturgija šventųjų mirtį vadina gimimu. Mes jau esame naujoji kūrinija, t. y. Dievo vaikai, tačiau, – sako apaštalas Jonas, – dar nepasirodė, kas išties būsime (plg. 1 Jn 3, 2). Iš motinos įsčių išėjęs vaikelis patenka į „šviesą“.

Mirtis dar lyginama su krikštu. „Aš turiu būti pakrikštytas krikštu“, – sakė Jėzus, artėjant Jo kančios ir mirties valandai (plg. Lk 12, 50). Krikštas ir mirtis neperskiriami ir apaštalo Pauliaus žodyne: „su juo palaidoti krikšte“ (Kol 2, 12); „mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje“ (Rom 6, 3). Ši simbolika kilo iš katechumeno panardinimo vandenin ir apvilkimo Krikšto drabužiu. Krikštas mumyse numarina senąjį žmogų ir mus atgimdo naujam gyvenimui.

Anot Šv. Pauliaus, mirdami mes nusimetame senąjį drabužį – vargingąjį kūną ir esame apvelkami nauju drabužiu – šlovinguoju prisikėlusiuoju kūnu (plg. 1 Kor 15, 42; 2 Kor 5, 2). Krikščioniškoji tradicija Šventosios Dvasios apvaisintą krikšto vandenį lygina su gyvybę teikiančiomis motinos įsčiomis, iš kurių mes išeiname naujam gyvenimui.

Džiaukimės, galėdami drąsiai sakyti – prisikėlusio kūno akimis regėsiu Viešpaties veidą!

Raniero Cantalamessa OFM Cap.

Bažnyčios žinios“

< >