Krikštas

Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Dvasioje, vartai į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai. Tapę Kristaus nariais, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos pasiuntinybės dalyviai. Tai reikalingiausias sakramentas. Be jo niekas negali priimti kito sakramento.

 

Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Šventojoje Dvasioje. Krikštu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, tampa jos nariu ir gauna teisę naudotis kitais sakramentais. Bažnyčia visada mokė, kad Krikštu įgyjama Išganymo malonė yra teikiama dovanai, todėl labai prasminga, kad ši malonė žmogų pasiektų kuo anksčiau – jam tik gimus. Krikščionys tėvai turi rimtai priimti savo pareigą puoselėti Dievo jiems pavestųjų gyvybę ir žinoti, kad jie nusikalsta, trukdydami kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštija.

 

Krikšto metu yra duodamas vardas. Kadangi krikštijamasis įsijungia į Dievo vaikų antgamtinį gyvenimą, tai prasminga, kad jam būtų duodamas vardas šventojo, kuris galėtų padėti tesėti Krikšto pažadus ir jį globotų.

 

Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus (kūdikio vardu šį norą pareiškia tie, kurie įsipareigoja jį auklėti krikščioniškai).

 

Protauti sugebantis žmogus, maždaug nuo 7 m. amžiaus, gali būti krikštijamas tik savo noru ir tinkamai pasiruošęs – išmokęs bent svarbiausias maldas ir pagrindines tikėjimo tiesas. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori, todėl, jei tėvai nesutinka, ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima.

 

Pasirengimas

 Vaiko krikštui – tėveliai arba globėjai, norintys pakrikštyti savo vaikus, prieš dvi savaites kreipiasi į kunigą, budintį zakristijoje šiokiadieniais nuo 17 iki 18 val., arba savaitgaliais nuo 08 iki 14 val.

 

Suaugusiojo krikštui – pats žmogus kreipiasi į parapijos kunigą, pareiškia norą krikštytis ir yra nukreipiamas į suaugusiųjų katechumenato užsiėmimus.

 

Kas gali krikštyti?

Įprastai krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas bažnyčioje arba koplyčioje, kur yra įrengta krikštykla. Krikšto sakramentas yra švenčiamas bendruomenėje, todėl krikštijama ne pavieniui, o bendrai, kiek tą dieną yra pareiškusių norą priimti Krikšto sakramentą. Suaugęs žmogus krikštijamas savo parapijos bažnyčioje, o vaikas – ten, kur gyvena tėvai.

 

Esant rimtai priežasčiai (pav.: kūdikiui esant mirties pavojuje), krikštyti gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas, jei tik turi reikiamą intenciją, būtent nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia, t. y. pilant ant galvutės vandenį, ištaria trejybinę formulę. Sakoma: „Jonai (Ona) aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Jei po Krikšto kūdikis pasveiktų, reikia kreiptis į kunigą, kad jis Krikštą papildytų.

 

Krikštatėviai

Krikštijamąjį neša arba lydi krikštatėviai, kurie įsipareigoja jį dvasiškai globoti. Krikštas yra tikėjimo sakramentas. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia. Tikėjimas, kurio reikalaujama Krikštui, dar nėra tobulas ir brandus, todėl jis turi būti ugdomas. Krikštijamojo ar jo krikštatėvio kunigas klausia: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ O jis atsako: „Tikėjimo malonės“. Po Krikšto visų pakrikštytųjų, kūdikių ar suaugusiųjų, tikėjimas dar turi augti. Kad Krikšto malonė išsiskleistų, svarbi tėvų ir krikštatėvių pagalba. Todėl krikštatėviais gali būti ne jaunesni nei 16 m. tvirtai tikintys katalikai (pakanka ir vieno iš krikštatėvių, tačiau nekatalikai krikštatėviais būti negali), pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiajam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu.

< >