Grupė, skaitanti šv. Teresės Avilietės knygą „Gyvenimas“

My beautiful picture•    Ar ieškote  maldos grupės?
•    Gal svarstote apie galimybę skaityti Šv. Raštą grupėje?
•    Galbūt norėtumėte rekolekcijų , bet neturite galimybės apleisti savo kasdienių darbų, kad kur nors išvyktumėte?
•    Ar domitės karmelitiškuoju dvasingumu?
•    Gal žavitės Karmelio šventaisiais ir trokštate daugiau apie juos sužinoti?

 

Jei Jūsų atsakymas į nors vieną iš šių klausimų yra „Taip“ – šis skelbimas Jums.

 

2015 metais sukaks 500 metų nuo šv. Jėzaus Teresės (Avilietės) gimimo. Pasaulio basųjų karmelitų bendruomenių nariai kviečia ruoštis šiam jubiliejui, perskaitant grupėse šventosios knygas. Šiais metais skaitoma ir nagrinėjama šv. Teresės knyga „Gyvenimas”. Ispanijos basieji karmelitai yra parengę šios knygos komentarus.

Maloniai kviečiame
kartu skaityti šv. Teresės knygą „Gyvenimas” ir dalyvauti aptarime

 

Užsiėmimai vyks nuo rugsėjo iki birželio,
kartą per savaitę, penktadieniais, nuo 18.30 val.,
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, patalpoje prie krikštyklos.

 

Dienotvarkė:

•    Lectio Divina (pagal tos dienos Evangeliją)
•    Malda tyloje
•    Ištraukos iš šv. Teresės Avilietės knygos „Gyvenimas“ skaitymas ir nagrinėjimas grupėse

Registracija tel.: 864030157

 

 
Šventoji Jėzaus Teresė, Gyvenimo knygos komentaras

 

Kokia tai knyga

 

Šiandien Ispanijoje yra išsaugotas Šventosios Jėzaus Teresės Gyvenimo knygos autografinis rankraštis, toks, kokį ji parašė. Jis saugojamas Eskorialo (Escorial) bibliotekoje.  Šią knygą ji parašė 1565, turėdama penkiasdešimt metų. Tai jos pirmoji knyga, didžiausia savo apimtimi. Labai asmeniška ir labai jausminga (patetiška).

 

Tai nėra grynai jos autobiografijos knyga. Tai jos pasakojimas apie savo gyvenimą, jos gyvenimo išpažintis apie tai, koks yra jos maldos būdas ir apie Dievo suteiktas malones, kurias surašė prašant jos nuodėmklausiui. Apie tai ji užsimena rašydama Prologą. Tai pasakojimas apie savo dvasinį gyvenimą, kai jis tampa paslaptingu ir bauginančiu dėl savo mistinių patirčių. Rašo norėdama ištirti tai kas vyksta su ja, suprasti ir priimti. Išsiunčia šiuos raštus pirmam skaitytojui kreipdamasi su paprastumu: „jums patikiu savo sielą“. Ši knyga turi jos sielą.

 

Todėl pagrindinis veikėjas visuose šiuose paslaptinguose pasakojimuose, nuo pat pirmojo skyriaus yra ne Teresė, bet Dievas. Pirmą skyrių pavadina: „Kur yra kalbama kaip Viešpats pradėjo budinti šią sielą vaikystėje“, iš čia tampa aišku, kad jei Teresė yra pasakojimo autorė, Jis, Viešpats yra pasakojimo pagrindinis veikėjas.

 

Teresė dažnai kalbasi su šiuo pagrindiniu veikėju tarsi Viešpats būtų skaitytoju arba tas, kuriam yra skirta ta knyga. Šitaip ji pirmame skyriuje kreipiasi: „O mano Viešpatie!  Atrodo, Tu buvai nutaręs būtinai išgelbėti mane. Tepatinka Tavo Didybei tikrai tai įvykdyti! Bet kodėl gi Tu, norėdamas suteikti man tiek malonių, kiek iš karto suteikei, nepanorai, ne mano naudai, bet Tavo garbei, apsaugoti tą buveinę, kurioje nuolat turėjai gyventi, kad ji nebūtų taip suteršta?“(G 1, 6).
Taip pat Viešpats yra pašnekovu: „Aš tau duosiu gyvąją knygą“. „Tu tarnauki man…“. „Jau nebenoriu, kad kalbėtumeisi su žmonėmis…“. Aš esu. Nebijok“.
Teresė visoje savo knygoje pasakoja kas yra Dievas ir kas yra ji. Dievas, kuris atrandamas visame autentiškume po ilgo ieškojimo, yra gailestingumo Dievas. (G 4,3)(lietuviškame vertime iš vokiečių kalbos yra G 4, 4) kalba apie tai kas yra Dievas, tai svarbus paragrafas. Ir kurgi atranda kas yra Dievas? Teresė Jį suvokia, atranda savo nuodėmėje, savo neištikimybėse, savo vargingume. Šis suvokimas yra labai priešingas to laikmečio mąstysenai, ir būtent dėl šios priežasties nusprendžia pirmieji jos dvasios vadovai tirdami jos mistines patirtis, kad tai yra piktasis. Nes jei esi nuodėmingas tai jokiu būdu tokioje sieloje negali apsireikšti Dievas.  
Būtent dėl šito didelio atradimo, Dievo gailestingumo, per savo patirtį, nori padėti, kad ir kiti atrastų šį tikrą Dievo veidą, nes ji, būdama tokia vargeta ir nuodėminga, kaip apie tai dažnai užsimena, Jį atrado, tai kaipgi jūs, būdami žymiai geresni už ją, tai neatrasite. Ir nori visus nuvesti į šia patirti, tai yra gilus jos troškimas. Vesti, lydėti link Dievo patirties tai visų mistikų troškimas. Pažvelkite ką gi prarandate. Tai yra ką nori perduoti kiekvienam ir nuolat tai kartoja ir nuolat per visą knyga Jį šloviną, nes „Dievas niekad nepavargsta duoti, taigi nepavarkime mes tai priimti“. Juk Dievas veda visus šiuo keliu. Ir malda šiame kelyje yra pagrindas. Tai nėra maldos praktika pagal Teresę, tai ne kelių valandų  reikalas, bet tai gyvenimo stilius, malda pagal Teresę yra santykis su Kristumi, Jo sekimas, ir iš to kyla perkeitimas. Taigi malda Teresei yra viskas ir be maldos Teresė yra niekas. Todėl tai ką matysime gero šioje knygoje yra viskas dėka maldos. Teresė nėra jokia privilegijuota,  ji yra įsitikinusi, kad tai yra atvira visiems ir jei tai Viešpats padarė jai  tokiai vargingai būtybei, tai kaipgi nesuteiks visiems kitiems? Rašydama nori uždegti mūsų pavydą tuo sekti.

 
Knygos sudarymas

 

Knygą Teresė parašė du kartus. Dvejopuose gyvenimo kontekstuose. Begaliniame turte ir begaliniame neturte.
Pirmąjį kartą rašė Tolede donjos Luisos Cerdos (Doña Luisa de la Cerda) rūmuose. Tai buvo 1562 metais. Rašė kaip intymų pasakojimą, kaip gyvenimo aprašymą – pasivesdama savo nuodėmklausių ir dvasios vadovų skaitymui ir cenzūrai. Tačiau šis sąsiuvinis prapuolė. Greičiausiai buvo pačios autorės sunaikintas, kai pradėjo iš naujo rašyti šį pasakojimą.
Antrąkart jį rašo jau būdama Aviloje,savo nesenai įkurtame Šventojo Juozapo basųjų karmeličių vienuolyne, rašė norėdama asmeniškai skirti šį pasakojimą savo vadovams. Taip pat norėjo, kad tai pasiektų to laikmečio didįjį mokytoją, šventąjį Joną iš Avilos, todėl 1568 m. išsiunčia savo rankraštį į Andalūziją, kur jis tuo metu gyvena. Taip kalba Jonas iš Avilos apie jos knygą: „kai man atsiuntėte savo knygą, nesu tas, kuris galėčiau teisti apie dalykus šioje knygoje, bet Viešpaties pagalba pasinaudoti šia doktrina. Ši knyga neturėtų išeiti plačiai publikai, nes yra būtina geriau pritaikyti žodžius, geriau paaiškinti posakius, kiti samprotavimai yra labai gilūs ir ne visi galėtų juos suprasti“.
Lyginant su pirmuoju rankraščiu, antrajame susiduriame su Terese jau subrendusia dideliuose išbandymuose, jau gyvenančią dvasinių sužadėtuvių su Kristumi laikotarpį, ir kuri turi kažką svarbaus pamokyti. Yra daugelio žmonių dvasinė vadovė. Tačiau suvokia, kad tėra moteris, kuri tame laikmetyje vaidino labai mažą vaidmenį. To meto visuomenėje, vyrams dominuojant, moteris negali rašyti ir tuo labiau dvasinėmis temomis. Tai pripažindama ir dėl atsargumo sako: „Nesu gera moteris, bet niekinga…“, “Neišsilavinusi moteris ir be gero gyvenimo pavyzdžio“. Pradeda rašyti vien dėl Kristaus prašymo, kuris pasireiškia per jos nuodėmklausius. Jos asmeninė Dievo patirtis veda rašyti, be šitos patirties ji jokiu būdu nebūtų rašiusi, nes tas laikmetis yra labai sunkus ir visos tos tiesos, kurias išgyvena maldos kelyje, yra labai persekiojamos, įtariamos, tuo labiau iš moters lūpų, moters, kuri gali bet kuriuo atveju prarasti pusiausvyrą dėl savo silpnumo, tuo labiau, kad vidinė malda tuo laikmečiu moterims buvo uždrausta.
Jos išraiškos būdas yra tyras, be jokio siekimo pasirodyti ar išsiskirti, pilnas moteriškų jausmų. Kai rašo apie savo gyvenimą antrąjį kartą, jaučiasi išgelbėtu žmogumi ir visiškai pasitikinti, nes yra Dievo rankose, būtent todėl yra pajėgi peržvelgti savo gyvenimą teologinėje šviesoje, Dievo šviesoje. Teresė atpažįsta Dievo buvimą visuose savo gyvenimo momentuose, savo nekaltume ir taip pat savo neištikimybėse iki tokio laipsnio, jog tai tampa beveik pagrindine mintimi visame jos rankraštyje.
Vėliau jos rankraštis dvylikos metų laikotarpiui (1575-1587) buvo paimtas Inkvizicijos žinion. Šiame laikotarpyje jis papuola į vieno dominikono Domingo Banjezo (Domingo Bañez) rankas, kuris jį priima ir patvirtina. Jos knyga buvo labai vertinama ir būtent todėl nebuvo sudeginta Inkvizicijos kaip daugel kitų to meto įvairių autorių raštų. Galiausiai Tėvas Luisas iš Leono ( Fr. Luís de Leon), tik 1588 metais, Salamankoje išspausdina Teresės Gyvenimo knygą kartu su kitomis jos knygomis:Tobulybės keliu ir Vidinėmis buveinėmis. Tos knygos išspausdintos jau gerokai po Teresės mirties (Teresė mirė 1582m.).

 

Knyga šių dienų skaitytojo rankose

 

Ši knyga gali būti skaitoma iš literato, iš istoriko ar iš psichologo pozicijų, tačiau skaitant iš autorės perspektyvos, Gyvenimas yra religinio, dvasinio pobūdžio knyga. Panaši į Bibliją. Čia pasakojamas ypatingas religinis įvykis įvykęs pačiai autorei. Jei šiandien ji paskirtų susitikimą su kuriuo nors skaitytoju, tai šis susitikimas jau nebūtų jos išgyvenimų autentiškumo aiškinimasis, bet ji kviestų tiesiog juose dalyvauti, kad priartintų pašnekovą prie Dievo. Nes galiausiai jos knyga yra Dievo ir Jo veikimo liudijimas.
Jos Dievo patirtis yra krikščionės patirtis, tačiau atvira. Atvira žmogiškumo lygmenyje ir visoms konfesijoms. Gali būti skaitoma tiek tikinčio kataliko, tiek budisto ar žydų tikėjimo kaip antai Editos Štain (Edith Stein). Perskaičiusi šią knygą Edita Štain yra parašiusi: „Jos kalbos jėga, stiliaus tikrumas ir natūralumas atveria širdis ir įveda į dievišką gyvenimą, tokių skaičius, kurie jai dėkoja už kelią link šviesos, bus žinomas tik amžinybėje“.
Šie puslapiai nepretenduoja būti specialiai literatūriški, nors tokie ir yra. Jie priklauso gilaus religingumo tipui, ir gali suskambėti tam tikrame aukštame lygmenyje. Tačiau jos nuolankus, paprastas dialogas nesunkiai pasiekia kiekviena skaitytoją. Pagal dvasinės literatūros tipą šie Gyvenimo raštai prilygsta tik Augustino išpažinimams. Teresė yra laikoma viena iš didžiųjų dvasinės literatūros klasikų.
Knyga Gyvenimas yra tarsi raktas, kad suprastume visas kitas jos knygas.
Kai skaitysime šią knygą ne kaip biografiją, bet kaip knygą apie jos maldos būda, pamatysime, kad pirmi dešimt skyrių prabėgs kaip įvadas ir nuo dešimtojo prasideda esminiai dalykai.
Autorė pasakodama savo praeities mažytę istoriją nuolat ir skubiai rūpinasi šiandienos gyvenimu. Knyga yra parašyta, kad neužsistovėtume netikrume, be tikslo, kad neįsikibtume į tai kas neegzistuoja ieškant gyvenimo prasmės, todėl savo laiške išsiųsdama šiuos raštus pirmajam skaitytojui sako: „todėl skubėk tarnauti…“, tai yra, skubėk gyventi. Tai aiškus ženklas šių dienų skaitytojui.

 

Knygos struktūra

 

Šventoji nori, kad jos raštų dėka pamatytume Dievo gailestingumo veikimą jos gyvenime, Dievo didybę ir sielos menkystę. Tuo nori išryškinti Dievo begalinį gailestingumą. Ši knyga yra Teresės išgelbėjimo istorijos liudijimas.
Knyga dalinasi į dvi dalis, kur kalbama apie Teresės išgelbėjimo istoriją, tai tarsi Senasis ir Naujasis Testamentas. Nuo 23 skyriaus įvyksta esminis pasikeitimas. Teresė nori parodyti savo gyvenimo pasikeitimą dėka Kristaus perkeičiančios malonės. Prieš prisikėlimo ir po prisikėlimo patirties, tai jos išgelbėjimo istorija. Pradžioje pristato savo senąjį testamentą, kad po to pervestų mus į naujo žmogaus patirtį, jos maldą, jos Juozapo vienuolyno įkūrimą.
Prieš kalbėdama apie naują, perkeistą žmogų yra įterpiamas maldos mokymas, keturi maldos būdai. Kodėl? Tai turi gilų teologinį pagrindą. Šie maldos skyriai yra įterpti nurodant, kad jos perkeitimo istoriją įmanoma suvokti tik įėjus į maldos kelią, o be šios maldos patirties tolimesnių tiesų yra neįmanoma suvokti iki galo. Tokia yra Teresės logika.
Teresės perkeitimu jos kelias nesibaigia, jis tęsiasi. Toliau perkeitimas yra visada santykyje su tarnyste Bažnyčioje, kitiems. Ir toliau, kaip to paseka,  yra pasakojama apie Švento Juozapo vienuolyną.

 

Pirmoji dalis
1-9 skyriai yra santrauka jos pirmųjų 40 gyvenimo metų. Čia atskleidžiama kaip Teresė įsisąmonina du elementus – kas yra ji ir kas yra Dievas. (10 skyrius yra jungianti dalis su 23 skyriumi).

 

Antroji dalis
11-22 skyriai yra įterptinė dalis, kurioje kalbama apie keturis maldos būdus kaip draugystės su Dievu kelią.

 

Trečioji dalis
23-31 skyriuose pasakoja apie savo maldos kelio progresą. Jau ne ji yra pagrindiniu veikėju, bet Dievas.

 

Ketvirtoji dalis
32-36 skyriai pasakoja apie Šventojo Juozapo vienuolyno įkūrimą.

 

Penktoji dalis
37-40 skyriai pasakoja apie Dievo malones ir mistinius fenomenus.

< >